Iš dangaus jau leidosi pirmosios snaigės. Elfas Kikis, po nosimi niūniuodamas Kalėdinę melodiją, ant eglutės kabino žaisliukus, o plati šypsena jo veidė išdavė, kad niekas labiau nelaukia Kalėdų nei šis, pats linksmiausias Mimido pasaulio elfas. Tačiau staiga elfo Kikio šypsena dingo, jo akyse pasirodė išgąstis, mat dėžėje tarp visų Kalėdų eglutės dekoracijų jis neberado pačio svarbiausio aksesuaro – auksinės, spindinčios žvaigždės…

Sako, kad kiekvienas danguje turi savo žvaigždę, kuri lydi per gyvenimą. O elfas Kikis savąją žvaigždę saugojo Žemėje ir ji kiekvieną Kūčių vakarą, lygiai vidurnaktį dovanodavo nepamirštamą Kalėdų stebuklą. Žvaigždė nušvisdavo pačiomis gražiausiomis, ryškiausiomis spalvomis ir kartu su besisukančiomis snaigėmis šokdavo didingą šokį.

„Tuk tuk” – tarė kalbančios elfo Kikio namų durys, mat prie jų, lauke, kažkas stovėjo. Su ašaromis akyse Kikis pravėrė duris, už kurių pamatė savo geriausią draugę Snieguolę. Išgirdusi kas nutiko, Snieguolė nepasimetė ir pakvietė elfą Kikį keliauti ieškoti jo dingusio Kalėdų stebuklo.